Mano anūkė Liepa nyksta akyse, o aš, jos močiutė, jaučiuosi bejėgė. Mano dukra Rasa myli tik jaunesniąją dukrą, o Liepą stumia į šalį. Ši istorija – apie meilės stoką šeimoje, skausmą ir bandymą išgelbėti vaiką nuo dvasinio žlugimo.
Visą gyvenimą aukojau save šeimai ir vaikams, bet dabar jaučiuosi nereikalinga. Mano meilė ir rūpestis, kurie anksčiau buvo vertinami, šiandien dažnai atrodo kaip našta mano suaugusiems vaikams. Ar tikrai motina turi išmokti paleisti, kai širdis vis dar trokšta būti reikalinga?
Praėjo metai, kai mano dukra išėjo iš namų ir nutraukė visus ryšius su manimi. Nepaisant mano pastangų susisiekti, ji neatsako į skambučius ar žinutes. Ši istorija atskleidžia mano vidinę kovą ir bandymus suprasti, ką padariau ne taip, kad praradau savo dukrą.
Mano meilė anūkams yra begalinė, tačiau jaučiu, kad mano jėgos senka. Niekas nesiklausia, ar turiu laiko ar noro, tiesiog tikisi, kad visada būsiu šalia. Ar galiu rasti pusiausvyrą tarp savo poreikių ir šeimos lūkesčių?
