Viskas prasidėjo nuo vieno skambučio – mano sesuo prašėsi su vaikais apsistoti mano bute Vilniuje. Iš pradžių norėjau padėti, bet netrukus mūsų santykiai ėmė byrėti dėl nesilaikomų taisyklių ir nuolatinio chaoso. Galiausiai priėmiau sunkiausią sprendimą gyvenime – išprašiau juos iš savo namų, bet ar tikrai pasielgiau teisingai?
Jau antrą naktį iš eilės sapnuoju savo anytą – ir tai tampa tikru košmaru. Mano vyras, Dainius, vis dažniau slapta lankosi pas savo mamą, kad galėtų valgyti jos gamintą maistą, tarsi ieškotų paguodos pas kitą moterį. Jaučiuosi nesuprasta, vieniša ir pradedu abejoti, ar mano pavydas yra pagrįstas, ar tai tik mano baimės ir nesaugumas.
Mano žmona Rasa, su kuria kartu pragyvenome daugiau nei tris dešimtmečius, pastaruoju metu tapo visai kitokia. Ji nuolat lenda pas vaikus, siūlo jiems pagalbą, o namuose vis dažniau jaučiuosi tarsi svetimas. Kartais nežinau, ar man verkti, ar juoktis iš šios situacijos – gal tai tiesiog vidurio amžiaus krizė, o gal kažkas daugiau?
Niekada negalvojau, kad būdama penkiasdešimt dvejų metų tapsiu apkalbų objektu savo pačios šeimoje. Mano vyras paliko mane, kai mūsų dukrai buvo vos dveji, o dabar, po penkiolikos metų, ji pati mane kaltina dėl visko. Ši istorija – apie motinos širdį, kurią skaudina ne tik praeities žaizdos, bet ir dabarties neteisybė.
