Atidaviau viską vaikams, o dabar girdžiu, kad kišuosi: ar motinos meilė gali būti per didelė?
Visą gyvenimą aukojau save šeimai ir vaikams, bet dabar jaučiuosi nereikalinga. Mano meilė ir rūpestis, kurie anksčiau buvo vertinami, šiandien dažnai atrodo kaip našta mano suaugusiems vaikams. Ar tikrai motina turi išmokti paleisti, kai širdis vis dar trokšta būti reikalinga?