Visą gyvenimą vengiau šeimos, vestuvių ir vaikų, bet dabar, kai man jau beveik šešiasdešimt, sutikau moterį, kuri sujaukė visą mano pasaulį. Staiga supratau, kad galbūt viską praleidau iš baimės ir užsispyrimo. Ar dar nevėlu keisti savo likimą ir išdrįsti mylėti?
Vieną vakarą žmona man pasakė, kad mane palieka dėl kito. Tai buvo skaudžiausia akimirka mano gyvenime, bet būtent tada pradėjau iš naujo pažinti save. Dabar suprantu, kad kartais didžiausi praradimai atveria duris į tikrą laimę.
Viskas prasidėjo nuo vieno skambučio – mano sesuo prašėsi su vaikais apsistoti mano bute Vilniuje. Iš pradžių norėjau padėti, bet netrukus mūsų santykiai ėmė byrėti dėl nesilaikomų taisyklių ir nuolatinio chaoso. Galiausiai priėmiau sunkiausią sprendimą gyvenime – išprašiau juos iš savo namų, bet ar tikrai pasielgiau teisingai?
Jau antrą naktį iš eilės sapnuoju savo anytą – ir tai tampa tikru košmaru. Mano vyras, Dainius, vis dažniau slapta lankosi pas savo mamą, kad galėtų valgyti jos gamintą maistą, tarsi ieškotų paguodos pas kitą moterį. Jaučiuosi nesuprasta, vieniša ir pradedu abejoti, ar mano pavydas yra pagrįstas, ar tai tik mano baimės ir nesaugumas.
Vos išėjau iš bažnyčios kaip žmona, mama man pasakė, kad ji skiriasi su tėčiu ir pati gyvens bute, kurį mums buvo pažadėjusi. Jaučiausi išduota ir sutrikusi, nes visus planus kūrėme remdamiesi jos pažadu. Dabar turiu rinktis tarp šeimos ramybės ir savo svajonių – ar galima atleisti mamai už tokį sprendimą?
Aš, Rūta, su vyru dešimt metų mokėjome paskolą už vieno kambario butą, kad anyta galėtų išsikraustyti. Kai pagaliau atėjo ta diena, ji pasakė, kad nenori išeiti. Ši istorija apie tai, kaip šeimos pažadai ir pasitikėjimas gali subyrėti akimirksniu.
Visą gyvenimą aukojau save šeimai ir vaikams, bet dabar jaučiuosi nereikalinga. Mano meilė ir rūpestis, kurie anksčiau buvo vertinami, šiandien dažnai atrodo kaip našta mano suaugusiems vaikams. Ar tikrai motina turi išmokti paleisti, kai širdis vis dar trokšta būti reikalinga?
Praėjo metai, kai mano dukra išėjo iš namų ir nutraukė visus ryšius su manimi. Nepaisant mano pastangų susisiekti, ji neatsako į skambučius ar žinutes. Ši istorija atskleidžia mano vidinę kovą ir bandymus suprasti, ką padariau ne taip, kad praradau savo dukrą.
Mano meilė anūkams yra begalinė, tačiau jaučiu, kad mano jėgos senka. Niekas nesiklausia, ar turiu laiko ar noro, tiesiog tikisi, kad visada būsiu šalia. Ar galiu rasti pusiausvyrą tarp savo poreikių ir šeimos lūkesčių?
