„Palikta su vaiku ir skolomis: ar tikrai turiu atleisti buvusiam vyrui dėl vaiko?“

– Tu privalai pagalvoti apie vaiką, – vėl kartoja anyta, stovėdama mano virtuvėje ir laikydama rankose puodelį kavos, kurio net nepakviečiau išgerti. Jos balsas aidi tarp tuščių sienų, kurias dar visai neseniai puošė mūsų šeimos nuotraukos. – Jokūbui reikia tėvo.

Nuleidžiu akis į grindis, bandydama nuslėpti drebančias rankas. Jokūbas žaidžia su savo mašinėlėmis kambaryje, o aš jaučiu, kaip širdis daužosi krūtinėje. Ar ji tikrai nesupranta, ką man padarė jos sūnus? Ar ji nemato, kaip aš kasdien stengiuosi išgyventi?

Prieš keturis mėnesius mano pasaulis sugriuvo. Tomas tiesiog išėjo – paliko mane su dvejų metų sūnumi ir krūva skolų, kurias jis pats prisiėmė. „Tu stipri, susitvarkysi“, – pasakė jis paskutinį kartą užtrenkdamas duris. Tą vakarą ilgai sėdėjau ant virtuvės grindų, laikydama Jokūbą ant rankų ir galvodama, kaip reikės gyventi toliau. Skambinau mamai, bet ji gyvena mažame miestelyje prie Šilutės ir pati vos galą su galu suduria.

Pirmas mėnuo buvo pragaras. Sąskaitos kaupėsi, darbdavys žiūrėjo kreivai, kai vėl prašiau išeiti anksčiau pasiimti Jokūbo iš darželio. Draugės siūlė pagalbą, bet nenorėjau būti našta. Naktimis verkiau tyliai, kad Jokūbas neišgirstų. Kartais atrodydavo, kad nebeištversiu – ypač kai bankas pradėjo grasinti dėl paskolos už butą.

Ir tada pasirodė ji – buvusi anyta Danutė. Iš pradžių atnešdavo sriubos ar bandelių, padėdavo paimti Jokūbą iš darželio. Bet greitai jos vizitai tapo spaudimu: „Tomas pasikeitė, jis suprato savo klaidas“, „Jūs abu padarėt klaidų, bet vaikas neturi kentėti“, „Galėtumėt pradėti viską iš naujo“. Kiekvienas jos žodis smigo kaip adata.

Vieną vakarą, kai Jokūbas jau miegojo, Danutė vėl užsuko. Atsisėdo priešais mane ir pradėjo:
– Žinai, mano draugės sako, kad dabar visi skiriasi, bet dėl vaikų reikia aukotis. Tu juk nenori, kad Jokūbas augtų be tėvo?

– O ar Tomas nori būti tėvu? – paklausiau tyliai. – Jis nei karto neskambino Jokūbui per šiuos mėnesius. Nei karto neatėjo jo aplankyti.

Danutė nuleido akis. – Jis gėdijasi… Bet jis pasitaisys. Tik duok jam šansą.

Ar tikrai turiu duoti šansą žmogui, kuris paliko mane su skolomis ir vaiku? Kiekvieną rytą žiūrėdama į save veidrodyje matau pavargusią moterį su tamsiais ratilais po akimis. Bet kartu matau ir stiprią mamą, kuri kasdien keliasi dėl savo sūnaus.

Prieš savaitę gavau laišką iš Tomo. Jis rašė: „Atsiprašau. Noriu pabandyti viską iš naujo.“ Skaičiau tą laišką dešimt kartų – kiekvienas žodis atrodė tuščias. Kur jis buvo tada, kai Jokūbas sirgo ir aš viena vežiau jį į ligoninę? Kur jis buvo, kai neturėjau už ką nupirkti pieno?

Vakar vakare Jokūbas paklausė:
– Mama, o tėtis grįš?

Sustojo širdis. Ką atsakyti vaikui? Kad tėtis pasirinko kitą gyvenimą? Kad mama per silpna atleisti?

Šiandien vėl sėdžiu prieš Danutę ir girdžiu tuos pačius žodžius:
– Jūs abu kalti…

– Ne, Danute, – pagaliau pasakau garsiai. – Aš nesu kalta dėl to, kad Tomas pabėgo nuo atsakomybės. Aš nesu kalta dėl jo skolų. Ir aš nesu kalta dėl to, kad noriu saugoti savo vaiką nuo skausmo.

Ji žiūri į mane nustebusiomis akimis.
– Bet…

– Jokūbui reikia laimingos mamos. O ne mamos, kuri kasdien bijo, kad vėl bus palikta.

Danutė išeina tyliai užtrenkusi duris. Aš atsikvepiu ir pirmą kartą per ilgą laiką pajuntu palengvėjimą.

Vakare sėdžiu prie lango su puodeliu arbatos ir žiūriu į miegančią miestą. Galbūt vieną dieną Tomas tikrai pasikeis. Galbūt Jokūbas turės galimybę pažinti savo tėtį iš naujo. Bet šiandien aš renkuosi save ir savo vaiką.

Ar tikrai moteris turi aukoti save dėl kitų klaidų? O gal svarbiausia – išmokti mylėti save ir neleisti niekam manipuliuoti tavo gyvenimu?