Sūnaus žmona mane laiko aukle, o aš jau nebeturiu jėgų
„Mama, ar galėtum šiandien prižiūrėti vaikus?“ – išgirdau telefonu sūnaus balsą. Jis skambėjo taip įprastai, lyg tai būtų savaime suprantama. Mano širdis suspaudėsi, bet aš tyliai atsakiau: „Žinoma, mielai.“ Tačiau viduje jaučiau, kaip mano jėgos senka.
Kai gimė pirmasis anūkas, aš verkiau iš džiaugsmo. Tai buvo stebuklas, kurio laukiau visą gyvenimą. Mano sūnus Tomas ir jo žmona Rūta buvo tokie laimingi, o aš jaučiausi taip, lyg mano gyvenimas įgavo naują prasmę. Kiekvieną dieną praleisdavau su mažuoju Jonuku, stebėdama, kaip jis auga ir mokosi naujų dalykų.
Tačiau laikui bėgant, mano džiaugsmas pradėjo blėsti. Rūta vis dažniau palikdavo vaikus man prižiūrėti, net nesiklausdama, ar turiu laiko ar noro. Ji tiesiog manydavo, kad aš visada būsiu šalia. Ir nors myliu savo anūkus labiau už viską pasaulyje, pradėjau jausti nuovargį ir nusivylimą.
Vieną dieną, kai Rūta atėjo pasiimti vaikų, aš surinkau drąsą ir pasakiau: „Rūta, man reikia su tavimi pasikalbėti.“ Ji pažvelgė į mane nustebusi. „Aš myliu Jonuką ir Emiliją, bet man reikia šiek tiek laiko sau. Aš taip pat turiu savo gyvenimą.“
Rūta atrodė sutrikusi. „Bet tu visada sakydavai, kad tau patinka būti su jais,“ – atsakė ji. „Taip, man patinka,“ – pripažinau. „Bet kartais jaučiuosi taip, lyg būčiau tik auklė. Aš noriu būti jų močiutė, ne tik žmogus, kuris juos prižiūri.“
Tomas įsikišo į pokalbį: „Mama, mes nenorėjome tavęs išnaudoti. Mes tiesiog manėme, kad tau patinka būti su vaikais.“ Jo balsas buvo nuoširdus ir rūpestingas.
„Aš suprantu,“ – atsakiau. „Bet man reikia jūsų supratimo ir paramos. Aš taip pat noriu turėti laiko savo pomėgiams ir draugams.“
Po to pokalbio situacija šiek tiek pagerėjo. Rūta pradėjo dažniau klausti, ar galiu prižiūrėti vaikus, o ne tiesiog palikti juos man. Tačiau vis tiek jaučiau vidinę kovą tarp savo meilės anūkams ir poreikio turėti laiko sau.
Vieną vakarą sėdėjau savo mėgstamoje kėdėje su arbatos puodeliu rankoje ir galvojau apie savo gyvenimą. Ar aš kada nors rasiu pusiausvyrą tarp savo poreikių ir šeimos lūkesčių? Ar galiu būti gera močiutė ir tuo pačiu metu rūpintis savimi? Šie klausimai mane kamavo kiekvieną dieną.
Galbūt atsakymas slypi tame, kad reikia išmokti pasakyti „ne“ be kaltės jausmo. Galbūt reikia suprasti, kad mano meilė anūkams nėra matuojama tuo, kiek laiko praleidžiu su jais, o tuo, kaip kokybiškai praleidžiu tą laiką.
Ar aš kada nors išmoksiu rasti tą pusiausvyrą? Ar mano šeima supras mano poreikius ir gerbs mano ribas? Tai klausimai, kuriuos užduodu sau kiekvieną dieną.