„Šešiasdešimt metų vienatvės: ar dar galiu pradėti gyventi iš naujo?“

– Kiek dar lauksi, Algimantai? – brolio balsas per telefoną buvo aštrus kaip peilis. – Tau jau šešiasdešimt, o tu vis dar vienas. Ar tau niekada nebaisu grįžti į tuščius namus?

Atsistojau prie lango ir žiūrėjau į lietingą Vilniaus vakarą. Gatvėje šviesos atspindėjo balose, žmonės skubėjo namo pas savo šeimas. O aš? Aš visada sakiau, kad man taip geriau. Kad laisvė – mano didžiausia vertybė. Bet kodėl dabar, kai likau vienas su savo mintimis, ta laisvė ėmė spausti kaip per ankštas švarkas?

Niekada nesijaučiau nei senas, nei suaugęs. Net dabar, kai mano plaukai jau žili, o veidas išvagotas raukšlių, viduje tebesu tas pats dvidešimtmetis, kuris su draugais naktimis diskutavo apie gyvenimo prasmę ir svajojo apie keliones po pasaulį. Mūsų kompanija – Vytautas, Rasa, Gediminas ir aš – laikėmės kartu ilgiau nei dauguma santuokų. Jie visi sukūrė šeimas, augino vaikus, o aš likau ištikimas savo vienatvei.

– Tu tiesiog bijai atsiverti, – kartą pasakė Rasa. – Bijai būti pažeidžiamas.

Tada tik nusijuokiau. Bet dabar jos žodžiai grįžta kaip aidas.

Viskas pasikeitė prieš pusmetį. Tą vakarą, kai draugai mane ištempė į koncertą „Vasaros terasoje“, aš net nenorėjau eiti. Bet būtent ten sutikau ją – Ievą. Ji stovėjo prie baro, juokėsi iš kažkieno pokšto ir atrodė taip lengvai laiminga, kad negalėjau atitraukti akių.

– Sveiki, gal galėčiau jus pavaišinti kava? – išdrįsau paklausti.

Ji pažvelgė į mane su šypsena:

– O kodėl ne? Gyvenimas per trumpas atsisakyti kavos ir naujų pažinčių.

Tą vakarą kalbėjomės iki užsidarymo. Ji buvo dešimtmečiu jaunesnė, bet jos akyse mačiau tą patį nerimą dėl prabėgančio laiko. Ji pasakojo apie savo skyrybas, apie sūnų, kuris jau studijuoja Kaune, apie svajonę kada nors išvažiuoti į Italiją ir tiesiog gyventi be plano.

Po kelių savaičių mūsų susitikimai tapo reguliarūs. Ieva buvo kitokia nei visos moterys, kurias pažinojau anksčiau – ji nekėlė reikalavimų, nespaudė manęs keistis ar priimti sprendimų. Ji tiesiog buvo šalia. Ir aš pajutau kažką naujo – norą būti nebe vienam.

Bet kuo labiau artėjome, tuo labiau manyje augo baimė. Ką pasakys mano šeima? Kaip reaguos draugai? Ar galiu dabar, būdamas beveik šešiasdešimties, pradėti viską iš naujo?

Vieną vakarą Ieva pakvietė mane vakarienės pas save. Jos bute kvepėjo keptais obuoliais ir cinamonu.

– Algimantai, – ji atsisuko į mane su dviem puodeliais arbatos rankose, – ar tu kada nors norėjai turėti šeimą?

Sustingau. Niekada niekam to nesakiau garsiai.

– Nežinau… Galbūt bijojau. Atrodė, kad visi aplinkui tik ir laukia, kol susimausi. O aš nenorėjau būti dar vienu nusivylusiu vyru su pustuščiu buteliu rankoje.

Ji nusišypsojo liūdnai:

– Bet galbūt tu tiesiog per daug galvojai apie kitus?

Tą vakarą pirmą kartą likau pas ją nakvoti. Pabudęs ryte stebėjau jos ramų veidą ir supratau – noriu pabandyti.

Bet gyvenimas nėra toks paprastas. Kai papasakojau Vytautui apie Ievą, jis tik palingavo galva:

– Tu rimtai? Dabar? Po tiek metų vienatvės? Gal tau tiesiog liūdna?

O Gediminas pridūrė:

– Žinai, žmonės mūsų amžiaus retai keičiasi. Gal geriau likti prie to, ką žinai.

Jų žodžiai skaudino labiau nei norėjau pripažinti. Ar jie teisūs? Ar aš tik bėgu nuo senatvės baimės?

Ieva jautė mano nerimą.

– Tu neprivalai nieko daryti dėl manęs. Bet jei nori pabandyti – aš čia.

Pradėjome leisti daugiau laiko kartu: savaitgaliais važiuodavome į Trakus, sekmadieniais kepdavome blynus jos virtuvėje. Kartais stebėjau ją ir galvojau: kodėl tiek metų sau leidau būti vienišu? Kodėl taip bijojau artumo?

Vieną vakarą paskambino mama.

– Algimantai, ar tu laimingas?

Jos klausimas buvo toks paprastas ir kartu toks sudėtingas. Ar aš laimingas? Nežinau. Bet pirmą kartą gyvenime jaučiuosi gyvas.

Praėjo pusmetis nuo tos lemtingos pažinties. Šiandien sėdime su Ieva ant jos balkono ir žiūrime į žvaigždes virš Vilniaus stogų.

– Ar tu pasiruošęs pradėti viską iš naujo? – ji tyliai klausia.

Aš paimu ją už rankos ir atsakau:

– Bijau. Bet noriu pabandyti.

Ir dabar klausiu savęs: ar tikrai galima pakeisti savo gyvenimą net tada, kai atrodo, kad viskas jau nuspręsta? O gal svarbiausia – išdrįsti pabandyti?