Išvariau seserį su vaikais iš savo buto: ar tikrai buvau tokia bloga?
– Klara, prašau, tik kelioms savaitėms… – girdėjau užkimusį sesers balsą per telefoną. – Jokūbui reikia tyrimų Santaros klinikose, o aš neturiu kur apsistoti. Tu žinai, kad mūsų rajone tokių galimybių nėra.
Stovėjau prie lango, žiūrėjau į rudenėjantį Vilnių ir jaučiau, kaip viduje kyla nerimas. Mano butas – mano ramybės oazė, kur viskas turi savo vietą, kur po ilgos darbo dienos galiu tiesiog išsitiesti ant sofos ir pamiršti pasaulį. Bet Anelė – mano jaunesnioji sesuo – visada buvo chaoso nešėja. Su dviem vaikais, be vyro, be pinigų, visada ieškanti pagalbos.
– Gerai, – atsidusau. – Bet tik kelioms savaitėms. Ir laikysitės mano taisyklių: jokių batų kambaryje, tvarka virtuvėje, vaikai netriukšmauja po devynių.
– Ačiū tau, Klara! Tu mano gelbėtoja! – atsiduso ji ir aš jaučiau, kaip jos balsas virpa nuo palengvėjimo.
Pirmą vakarą viskas buvo lyg ir gerai. Jokūbas ir Miglė – jos vaikai – sėdėjo prie stalo, valgė mano išvirtą sriubą ir kukliai šypsojosi. Anelė tvarkingai sudėjo jų batus į spintą, padėjo indus į plovyklę. Bet jau po kelių dienų prasidėjo smulkūs nesusipratimai.
– Klara, ar galim pasikviesti Miglės draugę iš mokyklos? Ji čia netoli gyvena… – klausė Anelė vieną vakarą.
– Ne, sakiau – jokių svečių. Čia mano butas, noriu ramybės.
– Bet vaikams reikia draugų… – bandė įtikinti ji.
– Anelė, prašau gerbti mano taisykles.
Kitą rytą radau virtuvėje išmėtytus sausainius, ant sofos – dėmę nuo kakavos. Vaikai triukšmavo iki vėlumos, o aš negalėjau užmigti. Pradėjau jausti pyktį: kodėl turiu aukoti savo ramybę dėl kitų? Kodėl visada turiu būti ta stiprioji?
Vieną vakarą grįžusi po darbo radau bute dar du vaikus – Miglės draugę ir jos brolį. Jie lakstė po kambarius, rėkavo, o Anelė sėdėjo virtuvėje su kavos puodeliu ir juokėsi su jų mama.
– Kas čia vyksta?! – sušukau.
– Klara, nepyk… Tik trumpam užsuko… – bandė teisintis sesuo.
– Sakiau: jokių svečių! Ar tau sunku suprasti?
Tą vakarą ilgai negalėjau užmigti. Galvoje sukosi mintys: ar aš per griežta? Gal reikia daugiau supratimo? Bet kitą rytą radau vonioje išmėtytus šampūnus, o ant grindų – sulaužytą plaukų džiovintuvą.
– Anelė, kiek dar tęsis šitas bardakas? – pratrūkau.
– Klara, mes stengiamės… Vaikai maži…
– Man nesvarbu! Čia mano namai! Jei nesilaikysit taisyklių – išeisit!
Tylos siena nusileido tarp mūsų. Vaikai nustojo juoktis. Anelė pradėjo vengti akių kontakto. Bet situacija tik blogėjo: vaikai sirgo, Miglė naktimis verkdavo dėl pilvo skausmų, Jokūbas bijojo eiti į kliniką. Aš vis dažniau grįždavau namo su gumulu gerklėje.
Vieną vakarą radau Anelę verkiančią virtuvėje.
– Klara… Aš pavargau… Man taip sunku viena… Tu visada buvai stipri… O aš… Aš tiesiog noriu vaikams gero gyvenimo…
Atsisėdau šalia jos. Norėjau apkabinti, bet kažkas manyje sustingo.
– Anelė, aš suprantu… Bet aš irgi pavargau. Aš negaliu taip gyventi. Mano gyvenimas griūva.
Kitą rytą pasakiau:
– Jūs turite išeiti iki savaitės galo. Atsiprašau, bet daugiau negaliu.
Anelė tylėjo. Vaikai žiūrėjo į mane didelėmis akimis. Tą dieną darbe negalėjau susikaupti – galvoje sukosi tik jų veidai.
Po kelių dienų jie išėjo. Butas liko tylus ir švarus. Bet viduje jautėsi tuštuma ir kaltės jausmas.
Praėjo mėnuo. Su Anelė beveik nebendraujam. Mama skambina ir priekaištauja:
– Kaip galėjai taip pasielgti su savo krauju?
Bet ar kas nors pagalvojo apie mane? Apie mano ribas? Apie tai, kad net stipriausi žmonės kartais palūžta?
Ar tikrai buvau tokia bloga sesuo? Ar turėjau aukoti save dėl kitų? O gal tiesiog per vėlai pasakiau „ne“?
Kiekvienas vakaras dabar tylus ir ramus, bet ar verta ta ramybė to jausmo, kuris liko širdyje? Kaip jūs būtumėt pasielgę mano vietoje?