„Mama pažadėjo mums su vyru butą, bet viskas pasikeitė po vestuvių“ – ar galima atleisti artimiausiam žmogui?

– Tu rimtai, mama? – mano balsas drebėjo, kai laikiau telefoną rankoje, o širdis daužėsi kaip pašėlusi. – Juk sakei, kad po vestuvių butas bus mūsų su Vytautu. Mes jau planavome baldus, net užuolaidas išsirinkome!

– Saulute, gyvenimas keičiasi… – mamos balsas buvo ramus, bet jaučiau, kaip ji stengiasi nuslėpti įtampą. – Aš skiriuosi su tavo tėvu. Man reikia vietos. Suprask mane.

Tą akimirką norėjau rėkti, verkti ir mesti telefoną į sieną. Prieš savaitę ištekėjau už Vytauto – mūsų vestuvės buvo kuklios, bet pilnos meilės ir vilčių. Mama su tėčiu šypsojosi nuotraukose, o po ceremonijos dar kartą patvirtino: „Butas po močiutės – jūsų. Pradėkite gyvenimą be rūpesčių.“

Mes su Vytautu viską planavome: kaip perdažysime sienas, kaip vakarais gersime arbatą balkone, kaip galbūt po metų ar dviejų čia žais mūsų vaikai. Net mano draugės pavydėjo – juk Vilniuje gauti butą be paskolos yra stebuklas.

Bet dabar… Viskas griuvo. Mama nusprendė skirtis su tėčiu ir pati apsigyventi tame bute. Ji net nesiteikė pasikalbėti akis į akį – tik trumpas skambutis, kai mes su Vytautu dar buvome medaus mėnesio kelionėje prie Platelių ežero.

Grįžus namo laukė dar daugiau netikėtumų. Tėtis sėdėjo virtuvėje prie arbatos puodelio, žiūrėjo pro langą ir tylėjo. Jo akys buvo paraudusios.

– Tėtis… kas čia vyksta? – paklausiau tyliai.

Jis tik papurtė galvą.

– Mama nusprendė… Aš nieko negaliu pakeisti. Ji sakė, kad pavargo gyventi dėl kitų.

Vytautas stovėjo šalia manęs, suspaudęs mano ranką. Jaučiau jo pyktį ir bejėgiškumą.

– Tai ką dabar darysim? – paklausė jis vėliau, kai likome dviese.

– Nežinau… – atsakiau, ir ašaros pradėjo riedėti skruostais. – Jaučiuosi taip, lyg būčiau praradusi ne tik butą, bet ir šeimą.

Kitomis dienomis bandžiau kalbėtis su mama. Ji vis kartojo tą patį: „Aš turiu teisę į laimę. Jūs jauni, susirasit kitą vietą.“

Bet ar tikrai taip lengva? Vilniuje nuomos kainos kosminės, o mūsų atlyginimai vos leidžia sudurti galą su galu. Vytauto tėvai gyvena mažame bute Fabijoniškėse – ten net nėra kur prisiglausti dviem žmonėms. Mano draugės siūlė laikinai apsistoti pas jas, bet juk negali amžinai būti svečiu savo gyvenime.

Tuo metu prasidėjo barniai su Vytautu. Jis kaltino mane, kad per daug tikiu žmonių pažadais.

– Tu visada galvoji, kad visi bus geri ir laikysis žodžio! – rėkė jis vieną vakarą. – O dabar mes likom ant ledo!

– Tai ką tu siūlai? – atšoviau. – Gal norėtum pats pasikalbėti su mano mama?

– Ne mano reikalas! Tai tavo šeima! – jis trenkė durimis ir išėjo į lauką.

Tą naktį ilgai verkiau viena virtuvėje. Galvojau apie vaikystę: kaip mama kepdavo blynus sekmadieniais, kaip kartu eidavome į teatrą… Kaip ji visada sakydavo: „Šeima svarbiausia.“

O dabar? Ji pasirinko save. O aš likau tarp dviejų ugnių: noriu suprasti mamą kaip moterį, bet negaliu atleisti už tai, kad ji taip lengvai sulaužė pažadą.

Tėtis vis dažniau užsidarydavo savo kambaryje. Kartais girdėjau jį tyliai verkiant. Bandžiau jį paguosti, bet jis tik numodavo ranka: „Tu dar jauna, tau viskas prieš akis.“

Vieną vakarą susirinkome visi trys – aš, mama ir tėtis – paskutinį kartą pasikalbėti. Mama atrodė pavargusi, bet ryžtinga.

– Aš suprantu jūsų pyktį, – pradėjo ji. – Bet aš nebenoriu gyventi dėl kitų. Noriu pagaliau pasirūpinti savimi.

– O kaip mes? – paklausiau aš. – Ar mes tau nebesvarbūs?

Ji nuleido akis.

– Jūs jau suaugę. Laikas gyventi savo gyvenimą.

Po šio pokalbio supratau: niekas nepasikeis. Turėjome ieškoti naujų namų. Su Vytautu susitaikėme, bet mūsų santykiai tapo šaltesni – abiem skaudėjo dėl prarastų svajonių.

Praėjo pusmetis. Dabar nuomojamės mažą kambarį Pašilaičiuose. Kartais praeinu pro močiutės namą ir matau mamą pro langą – ji atrodo vieniša, nors pati to norėjo.

Ar galėjau kažką pakeisti? Ar galima atleisti artimiausiam žmogui už tokį sprendimą? O gal šeimos pažadai niekada nebūna amžini?

Ką jūs darytumėt mano vietoje? Ar galima atleisti mamai už tai, kad ji pasirinko save vietoj mūsų svajonių?