„Ar tikrai motina gali mylėti tik vieną vaiką?“ Mano anūkės kančia ir šeimos žaizdos

– Močiute, ar aš bloga? – Liepa tyliai paklausė, kai vėl užsidarėme mano virtuvėje, toli nuo Rasos – jos mamos – šaltų akių ir nuolatinių priekaištų.

Tą vakarą, kai atvažiavau pas Rasą į Vilnių, iškart pajutau įtampą. Liepa sėdėjo kampe, susisukusi į kamuoliuką, o jos jaunesnioji sesuo Saulė krykštavo ant Rasos kelių. Rasa, mano dukra, net nepažvelgė į Liepą – tik kartais mestelėdavo jai šaltą žvilgsnį.

– Kodėl tu vėl nepadarei namų darbų? – rėžė Rasa, vos Liepa pravėrė burną. – Saulė jau viską padarė. Kodėl tu negali būti kaip ji?

Liepa nuleido galvą. Mačiau, kaip jos mažos rankytės virpa. Man suspaudė širdį.

Aš visada maniau, kad motina privalo mylėti abu vaikus vienodai. Bet mano pačios dukra tapo gyvu įrodymu, kad taip nebūna. Rasa visada buvo ambicinga – dar mokykloje norėjo būti geriausia, draugavo tik su „geromis“ mergaitėmis. Kai susipažino su Sauliumi – sportininku iš turtingos šeimos – atrodė, kad pagaliau pasiekė viską, ko norėjo.

Kai gimė Liepa, Rasa buvo jauna ir pavargusi. Ji dažnai palikdavo ją man – aš buvau ta, kuri keitė sauskelnes, migdydavo naktimis. Bet kai po penkerių metų gimė Saulė, Rasa tarsi atgijo. Ji tapo švelni, rūpestinga – bet tik Saulės atžvilgiu. Liepa liko tarsi šešėlyje.

– Močiute, ar tu mane myli? – Liepa kartą paklausė, kai kartu kepėme blynus.

– Labiau už viską pasaulyje, vaikeli, – atsakiau ir apkabinau ją stipriai.

Bet ar mano meilės užteks? Juk kasdien Liepa mato, kaip mama ją stumia į šalį. Net tėtis Saulius dažniausiai būna darbe arba sporto salėje – namuose jis tarsi svečias.

Vieną vakarą išgirdau Liepą verkiant vonioje. Priėjau prie durų ir tyliai pasibeldžiau.

– Liepa, kas atsitiko?

– Aš nenoriu čia gyventi… Noriu pas tave… Mama manęs nemyli… Ji myli tik Saulę…

Tada supratau: jei nieko nedarysiu, prarasiu anūkę. Ji nyksta akyse – tapo užsidariusi, liūdna, net pradėjo blogiau mokytis. Mokytoja man sakė: „Liepa sėdi paskutiniame suole ir beveik nekalba.“

Bandžiau kalbėtis su Rasa.

– Rasa, ar tu matai, kas vyksta? Liepa labai kenčia.

– Mama, nesikišk! Liepa pati kalta – ji visada kažkokia keista. Saulė viską daro gerai, o Liepai viskas blogai! Negaliu jos priversti būti normali.

– Bet ji tavo vaikas! Kaip gali taip sakyti?

Rasa tik numojo ranka ir nuėjo į kitą kambarį.

Tą naktį ilgai negalėjau užmigti. Galvojau apie savo pačios klaidas – gal per daug Rasai leidau vaikystėje? Gal per mažai rodžiau meilės? Bet dabar svarbiausia buvo Liepa.

Kitą savaitgalį pasiėmiau Liepą pas save į Kauną. Ji atsigavo – pradėjo šypsotis, pasakojo apie knygas ir drauges. Bet grįžus namo vėl tapo liūdna ir užsidariusi.

Vieną vakarą paskambino mokyklos psichologė.

– Ponia Janina, ar žinote, kad Liepa piešia labai liūdnas piešinius? Ji dažnai piešia save viena dideliame juodame kambaryje…

Mano širdis plyšo iš skausmo. Ar tikrai turiu teisę kištis į dukros gyvenimą? Bet ar galiu ramiai žiūrėti, kaip žlunga mano anūkės siela?

Vieną vakarą surizikavau ir pasakiau Rasai:

– Jei tu negali mylėti abiejų dukrų vienodai, gal geriau Liepa gyvens su manimi?

Rasa iš pradžių tylėjo. Tada sušnypštė:

– Jei tau taip atrodo geriau – imk ją! Man bus lengviau…

Liepa stovėjo už durų ir viską girdėjo. Jos akyse pamačiau skausmą ir… palengvėjimą.

Tą vakarą ji pirmą kartą per ilgą laiką apkabino mane stipriai stipriai ir sušnibždėjo:

– Močiute, ačiū… Aš noriu būti su tavimi…

Dabar Liepa gyvena su manimi. Ji po truputį atsigauna – pradėjo lankyti dailės būrelį, susirado draugių. Kartais vakare ji vis dar klausia:

– Močiute, kodėl mama manęs nemyli?

Ir aš nežinau ką atsakyti. Gal meilės negalima išmokyti? Gal kai kurios motinos tiesiog nesugeba mylėti visų savo vaikų vienodai?

O gal mes visi kažką praleidome? Ar galėjau padaryti daugiau? Ar Lietuvoje daug tokių šeimų kaip mūsų?