„Aš nebenoriu gyventi tarp šių sienų“: Mano gyvenimas tarp tėvų lūkesčių ir savo svajonių
– Tu neturi jokios pagarbos! – Mama rėkė taip garsiai, kad net kaimynai, turbūt, girdėjo. Jos akys degė įniršiu, o rankos drebėjo nuo susikaupusio pykčio. – Mes tau viską davėm! Geriausius drabužius, telefoną, mokslus! O tu… Tu tik skundiesi ir nieko nevertini!
Stovėjau vidury mūsų svetainės, kurioje viskas buvo tobula – blizgantis parketas, brangūs baldai, krištoliniai indai lentynose. Tik aš jaučiausi kaip svetima šiame muziejuje. Ašaros bėgo skruostais, bet šįkart jų neslėpiau.
– Mama, aš nebenoriu gyventi tarp šių sienų. Nebenoriu būti tavo projektas. Noriu gyventi savo gyvenimą! – mano balsas drebėjo, bet žodžiai buvo aiškūs.
Mama trenkė durimis taip stipriai, kad nuo lentynos nukrito nuotraukų rėmelis. Tėtis sėdėjo prie stalo ir tyliai žiūrėjo į mane. Jo akys buvo pilnos nuovargio ir kažkokio liūdesio.
– Gabija, tu juk žinai, kad mes norim tau tik gero… – jis pradėjo tyliai.
– Bet ar jūs kada nors paklausėt, ko noriu aš? – pertraukiau jį. – Ar bent kartą leidot man pačiai pasirinkti?
Nuo vaikystės buvau ta „tobula dukra“. Mama visada rūpinosi, kad būčiau geriausiai apsirengusi mokykloje. Kiekvieną rugsėjį nauja kuprinė, kasmet naujas telefonas. Draugės pavydėjo man visko – drabužių, kelionių į Druskininkus ar Palangą, net to, kad mama atveždavo mane į mokyklą automobiliu.
Tik viena draugė, Rūta, kartą pasakė:
– Aš tau nepavydžiu. Su tokiais tėvais kaip tavo neįmanoma gyventi. Jie viską už tave sprendžia.
Tada supykau ant jos. Atrodė, kad ji nesupranta, kaip man pasisekė. Bet kuo vyresnė dariausi, tuo labiau supratau jos žodžius.
Kai norėjau stoti į dailės mokyklą, mama pasakė:
– Piešti gali laisvalaikiu. Reikia rinktis rimtą specialybę – teisę arba ekonomiką.
Kai norėjau važiuoti su klase į ekskursiją į Anykščius:
– Kam tau tie Anykščiai? Geriau važiuosim visi kartu į Rygą.
Kai norėjau eiti į šokius:
– Šokiai? Kam tau tie šokiai? Geriau papildomai anglų kalbos pamokos.
Mano gyvenimas buvo suplanuotas iki smulkmenų. Net drauges mama rinko už mane – „ta mergaitė iš geros šeimos“, „su ta nebendrauk, jos tėtis girtuoklis“.
Kai pirmą kartą įsimylėjau – Lauryną iš paralelinės klasės – mama apie tai sužinojo iš kaimynės ir surengė man „rimtą pokalbį“.
– Tau dar anksti apie berniukus galvoti. Pirmiausia mokslai!
Laurynas nustojo su manimi bendrauti po to, kai mama paskambino jo mamai ir pasakė, kad „Gabijai reikia susikoncentruoti į egzaminus“.
Po to viskas tapo dar griežčiau. Kiekvienas mano žingsnis buvo stebimas: kur einu, su kuo bendrauju, ką rašau socialiniuose tinkluose. Kartais jausdavausi kaip kalinė savo namuose.
Vienintelė vieta, kur galėjau pabūti savimi – tai mano kambarys. Ten piešdavau slapta naktimis, kai visi miegodavo. Piešiau tai, ko negalėjau pasakyti garsiai: liūdesį, pyktį, ilgesį laisvei.
Šią vasarą baigiau mokyklą. Visi laukė mano sprendimo: kur stosiu? Mama jau buvo suradusi korepetitorę teisės egzaminui. Tėtis kalbėjo apie pažįstamus universitete Vilniuje.
Bet aš tyliai užpildžiau paraišką į Vilniaus dailės akademiją. Apie tai niekam nesakiau.
Kai atėjo laiškas su kvietimu studijuoti meną, mano rankos drebėjo iš džiaugsmo ir baimės vienu metu. Žinojau – jei pasakysiu tėvams tiesą, viskas pasikeis.
Tą vakarą susirinkome vakarieniauti. Mama kalbėjo apie naują butą Vilniuje, kurį planuoja man nupirkti. Tėtis dalinosi istorijomis apie savo studijų laikus Kaune.
– Mama… Tėti… Noriu jums kažką pasakyti… – pradėjau tyliai.
Jie sustingo. Mama padėjo šakutę ant stalo.
– Gavau kvietimą studijuoti dailę Vilniuje. Noriu ten stoti.
Kelias sekundes buvo tyla. Tada mama sprogo:
– Tu juokauji?! Po visko, ką dėl tavęs padarėm? Menas? Iš to nepragyvensi! Tu sugadinsi sau gyvenimą!
Tėtis bandė raminti mamą:
– Gal Gabija žino, ko nori…
– Ji dar vaikas! – pertraukė jį mama. – Jei tu nepadarysi taip, kaip reikia, gali ieškotis kitos vietos gyventi!
Tada ir pasakiau:
– Jei reikia rinktis tarp jūsų svajonių ir savo gyvenimo – renkuosi save.
Mama išėjo trenkdama durimis. Tėtis liko sėdėti tyliai. Aš stovėjau viena kambaryje ir pirmą kartą gyvenime jaučiausi laisva – nors ir labai vieniša.
Kitą rytą mama nekalbėjo su manimi. Tik paliko ant stalo raštelį: „Jei nori būti savarankiška – būk. Bet mūsų pagalbos nebesitikėk.“
Susikroviau daiktus ir išvažiavau į Vilnių. Pirmas mėnuo buvo sunkus: mažas kambarėlis bendrabutyje, pigūs makaronai vakarienei ir nuolatinis ilgesys namams. Bet kiekviena diena atnešdavo vis daugiau laisvės kvapo.
Kartais vakare sėdžiu ant palangės ir galvoju: ar verta buvo taip rizikuoti? Ar kada nors mama supras mano pasirinkimą? O gal visada liksiu jai ta nedėkinga dukra?
O jūs? Ar būtumėt išdrįsę pasirinkti save vietoj tėvų svajonių? Kaip susitaikyti su tuo, kad mylimi žmonės tavęs nesupranta?