Aš nesu jūsų tarnaitė: mano kova už save po aštuonerių santuokos metų

– Vėl pamiršai nupirkti pieno? – Vytautas žiūrėjo į mane taip, lyg būčiau padariusi didžiausią nusikaltimą.

– Grįžau iš darbo vėlai, vaikai jau miegojo, o parduotuvė buvo uždaryta, – bandžiau paaiškinti, bet balsas drebėjo.

Jis tik atsiduso ir nuėjo į svetainę, kur jau laukė jo mama – mano anyta Aldona. Ji visada rasdavo progą priminti, kad „tikra moteris turi suspėti viską“.

Aš stovėjau virtuvėje, rankose laikiau tuščią pieno pakelį ir galvojau: ar tikrai mano gyvenimas turi būti toks? Aštuonerius metus buvau žmona, mama, namų šeimininkė – viskas viename. Dirbau pilnu etatu buhalterijoje, o grįžusi namo tapdavau nemokama tarnaite.

– Rasa, gal galėtum išlyginti Vytauto marškinius rytojui? – iš svetainės šūktelėjo anyta.

– Žinoma, – automatiškai atsakiau. Bet viduje virė pyktis. Kodėl niekas net nepaklausia, ar aš pavargau? Ar man neskauda nugaros nuo nuolatinio bėgimo tarp darbo, vaikų ir namų?

Vieną vakarą, kai visi jau miegojo, atsisėdau prie lango su puodeliu arbatos. Žiūrėjau į tamsą ir tyliai verkiau. Prisimenu, kaip prieš aštuonerius metus su Vytautu svajojome apie bendrą gyvenimą. Jis žadėjo padėti, būti partneriu, o ne šeimininku. Kur viskas dingo?

Kitą rytą vėl prasidėjo rutina: pažadinti vaikus, paruošti pusryčius, suruošti visus į darželį ir mokyklą, tada skubėti į darbą. Darbe kolegės kalbėjo apie savaitgalio planus – viena eis į SPA, kita su draugėmis į kiną. Aš tylėjau. Mano savaitgalio planas buvo išplauti langus ir išvirti sriubos trims dienoms.

Vakare grįžusi radau anytą virtuvėje.

– Rasa, galėtum dažniau kepti pyragą vaikams. Jie nusipelnė saldumynų namuose, – pasakė ji.

– O kas manęs paklausė, ko aš nusipelniau? – netikėtai garsiai ištariau.

Aldona nustebo:

– Kaip tu kalbi? Moteris turi rūpintis šeima!

– O vyras kuo turi rūpintis? – neatsitraukiau.

Ji tik papurtė galvą ir išėjo. Tą vakarą Vytautas buvo tylus. Jis nemėgsta konfliktų, bet kai išgirsta mane ginčijantis su jo mama, visada stoja jos pusėn.

Po kelių dienų per vakarienę surizikavau:

– Vytautai, ar galėtume pasidalinti namų ruošos darbais? Man sunku viską daryti vienai.

Jis net nepakėlė akių nuo telefono:

– Tu juk moteris. Tau geriau sekasi.

Tada sprogo kažkas manyje:

– O gal man geriau sekasi tik todėl, kad niekas kitas net nebando?

Vaikai nutilo. Anyta susiraukė. Vytautas pagaliau pažvelgė į mane:

– Ko tu nori? Kad aš pradėčiau skalbti?

– Noriu partnerystės. Noriu jaustis vertinama ne tik kaip namų tvarkytoja.

Tą vakarą ilgai negalėjau užmigti. Galvoje sukosi mintys: ar aš per daug reikalauju? Ar Lietuvoje moteris vis dar turi rinktis tarp savęs ir šeimos?

Kitą savaitę nusprendžiau padaryti eksperimentą – nieko nedaryti namuose be savo tiesioginių pareigų. Nepirkau maisto, neskalbiau drabužių, neploviau indų. Po trijų dienų namuose kilo chaosas: vaikai neturėjo ką apsirengti, Vytautas nerado švarių kojinių, anyta skundėsi kaimynei.

Vieną vakarą grįžusi radau juos visus susirinkusius virtuvėje.

– Rasa, kas čia vyksta? – paklausė Vytautas.

– Vyksta tai, kad aš pavargau būti nematoma ir nevertinama. Jei norite tvarkos – visi turime prisidėti.

Jis tylėjo ilgai. Galiausiai pasakė:

– Galėjai tiesiog pasakyti…

– Sakiau ne kartą. Bet jūs negirdėjote.

Tą vakarą pirmą kartą per aštuonerius metus Vytautas pats išplovė indus. Vaikai padėjo sudėti skalbinius į skalbyklę. Anyta burbėjo po nosimi, bet nieko nesakė garsiai.

Nuo tada pradėjome kalbėtis daugiau. Ne viskas pasikeitė per naktį – kartais vėl jaučiuosi lyg būčiau viena prieš visus. Bet bent jau dabar žinau: jei pati už save nekovosiu, niekas kitas to nepadarys.

Kartais vakare žiūriu į save veidrodyje ir klausiu: ar tikrai verta aukoti save dėl kitų laimės? O gal laikas pagaliau pasirūpinti ir savimi?