Atidaviau viską vaikams, o dabar girdžiu, kad kišuosi: ar motinos meilė gali būti per didelė?
– Mama, gal gali bent kartą nesikišti? – Justina, mano vyriausioji dukra, žiūrėjo į mane taip, lyg būčiau jai svetima. Jos balsas buvo aštrus, o akyse – nuovargis ir pyktis. Stovėjau virtuvėje, rankose laikydama šviežiai iškeptą pyragą, kurį kepiau specialiai jai ir jos vaikams. Norėjau tik padėti, bet vietoj padėkos gavau šaltą žvilgsnį.
Nuleidau akis į grindis. Jau ne pirmą kartą girdžiu tokius žodžius. Visą gyvenimą atidaviau šeimai – kai gimė Justina, o paskui ir Mindaugas, mečiau darbą, nes vyras Algirdas uždirbo pakankamai. Sakėme: „Vaikams reikia mamos namuose.“ Ir aš buvau – visada šalia, visada pasiruošusi padėti, išklausyti, paguosti.
Bet dabar… Dabar vaikai suaugę. Justina turi savo šeimą, Mindaugas gyvena su drauge Vilniuje. Algirdas prieš trejus metus mirė nuo vėžio. Nuo tada namai tapo tušti ir šalti. Pradžioje vaikai dažnai skambindavo, kviesdavo pasisvečiuoti. Bet laikui bėgant tie skambučiai retėjo. O aš vis bandžiau būti reikalinga – atveždavau maisto, padėdavau tvarkytis, prižiūrėdavau anūkus.
Vieną vakarą, kai Justina vėl paprašė manęs pažiūrėti vaikus, pasijutau laiminga – pagaliau galėjau būti naudinga. Bet kai bandžiau patarti dėl sūnaus elgesio, ji atkirto:
– Mama, aš pati žinau, kaip auklėti savo vaikus.
Tą akimirką pajutau lyg kas būtų ištraukęs iš manęs orą. Argi ne tam auginau ją, kad galėčiau perduoti savo patirtį? Argi ne todėl aukojau savo jaunystę ir svajones?
Prisimenu laikus, kai su Algirdu gyvenome mažame bute Kaune. Jis dirbo statybose, aš – mokykloje. Kai gimė Mindaugas, nusprendėme: „Tu lieki namie.“ Draugės stebėjosi: „Aldona, tu gi tokia gabi! Kam tau tas namų sėdėjimas?“ Bet man šeima buvo svarbiausia.
Dabar tos pačios draugės keliauja po pasaulį, lanko anūkus tada, kai pačios nori. O aš… Aš laukiu skambučio iš vaikų kaip išganymo. Kartais net specialiai kepu pyragus ar verdu sriubą – gal užsuks?
Vieną sekmadienį Mindaugas atvažiavo su drauge Rasa. Atrodė susierzinęs.
– Mama, kodėl vis dar laikai mano kambarį tokį patį? Juk aš jau seniai čia negyvenu.
– Galvojau… gal kada grįši… – sumurmėjau.
Rasa tyliai nusišypsojo ir pridūrė:
– Aldona, jūs turite gyventi sau. Mindaugas jau suaugęs.
Tą vakarą ilgai sėdėjau prie lango ir žiūrėjau į tuščias gatves. Kiek kartų sakiau sau: „Kai vaikai užaugs, pagyvensiu sau.“ Bet dabar nežinau, ką reiškia „gyventi sau“. Mano gyvenimas visada buvo apie kitus.
Vieną rytą paskambino Justina:
– Mama, ar gali pažiūrėti vaikus? Man reikia į darbą.
Nuskubėjau pas ją su šviežiais bandelėmis. Mažoji Emilija pribėgo prie manęs:
– Močiute! Tu pati geriausia!
Širdis apsipildė džiaugsmu. Bet vakare Justina vėl priekaištavo:
– Mama, kodėl leidi Emilijai tiek daug žiūrėti televizorių? Aš tau sakiau – tik pusvalandį!
– Norėjau tik palengvinti tau dieną… – bandžiau teisintis.
– Bet tu nesupranti! – ji trenkė durimis ir nuėjo į kitą kambarį.
Grįždama namo verkiau autobuse. Kiti keleiviai žiūrėjo į mane su gailesčiu ar nesupratimu. Galvojau: ar tikrai esu bloga motina? Ar mano rūpestis tapo našta?
Po kelių dienų susitikome su drauge Ona kavinėje.
– Aldona, tu per daug aukojiesi. Vaikai turi gyventi savo gyvenimą. O tu – savo.
– Bet kaip? – paklausiau tyliai. – Kaip išmokti gyventi be jų?
Ona nusišypsojo liūdnai:
– Pradėk nuo mažų dalykų. Nueik į teatrą, užsirašyk į tapybos kursus. Leisk sau būti laimingai ne tik per vaikus.
Grįžusi namo ilgai žiūrėjau į veidrodį. Veidas pavargęs, akys liūdnos. Kada paskutinį kartą juokiausi iš širdies? Kada paskutinį kartą dariau ką nors tik dėl savęs?
Kitą savaitę užsirašiau į tapybos kursus. Pirmą pamoką rankos drebėjo – jaučiausi kalta lyg būčiau padariusi kažką blogo prieš vaikus. Bet po kelių minučių pajutau keistą ramybę: čia niekas iš manęs nieko nereikalavo.
Po mėnesio Justina paskambino:
– Mama, gal gali pažiūrėti vaikus?
– Šiandien negaliu, turiu pamokas.
Trumpa tyla kitame gale.
– O! Gerai… Gal kitą kartą?
Padėjusi ragelį pajutau keistą laisvę ir kartu liūdesį. Ar mano vaikai supras, kad aš vis dar juos myliu net jei kartais renkuosi save?
Dabar dažniau einu pasivaikščioti viena, skaitau knygas, piešiu gėles ant drobės. Vaikai rečiau skambina – bet kai skambina, mūsų pokalbiai šiltesni. Galbūt jie pradeda matyti mane ne tik kaip motiną ar močiutę, bet ir kaip žmogų.
Kartais vakare sėdžiu viena ir klausiu savęs: ar galima per daug mylėti savo vaikus? Ar motinos meilė gali tapti našta? O gal tiesiog atėjo laikas išmokti paleisti ir leisti sau būti laimingai?