„Mama visada sakė būti savarankiškai, bet dabar viską turiu spręsti aš“ – ar tikrai vaikai skolingi tėvams?

– Vėl neveikia šildymas! – mama šaukia į telefoną taip garsiai, kad net mano vyras Dainius, sėdintis kitame kambaryje, susiraukia. – Tuoj atvažiuok, nes nuomininkai grasina išeiti!

Aš stoviu virtuvėje, rankose laikau kavos puodelį, bet jis dreba. Jau trečią kartą šią savaitę mama reikalauja mano pagalbos dėl savo nuomojamo buto. Nors gyvena kitame miesto gale, visus rūpesčius dėl nuomininkų, santechnikos ar net elementaraus remonto ji meta man ant pečių. O juk visą vaikystę girdėjau: „Austėja, moteris turi būti stipri, nepriklausoma. Niekada nepasikliauk kitais.“

– Mama, gal samdyk santechniką? – bandau ramiai pasiūlyti. – Mes su Dainiumi turim savo darbų, vaikų…

– Ką tu čia kalbi? – pertraukia ji. – Kam leisti pinigus, jei tu pati viską supranti? Juk tavo vyras moka tvarkyti vamzdžius. O ir nuomininkai tave gerbia, su tavim nori kalbėtis.

Nuleidžiu akis į grindis. Jaučiuosi kaip mažas vaikas, kuriam vėl primenama jo pareiga. Tik dabar ta pareiga nebe mokytis ar tvarkytis kambaryje, o spręsti suaugusiųjų problemas, kurių pati nesukūriau.

Kai man buvo aštuoniolika, mama iškilmingai pasakė: „Nuo šiol tu pati už save atsakai.“ Tą dieną išėjau gyventi į bendrabutį Vilniuje. Ji manęs nepalydėjo – tik palinkėjo sėkmės ir priminė: „Niekada nieko neprašyk.“ Tada jaučiausi laisva ir stipri. Bet dabar… dabar atrodo, kad ta laisvė buvo tik iliuzija.

Prieš penkerius metus mama paveldėjo seną butą Žirmūnuose. Nusprendė jį nuomoti – papildomos pajamos pensijai. Iš pradžių viskas ėjosi sklandžiai, bet kai tik atsirado pirmosios problemos – lašantis čiaupas, triukšmingi kaimynai ar nesumokėta sąskaita – ji skambino man. „Tu gi protinga, tu žinai kaip tvarkytis“, – sakydavo.

Dainius iš pradžių padėjo noriai. Bet kai savaitgaliais vietoj poilsio tekdavo važiuoti pas mamą ar jos nuomininkus, pradėjo burbėti:

– Austėja, kodėl mes turim spręsti jos problemas? Ji gi pati sakė būti savarankiškai.

Aš tik gūžtelėjau pečiais. Juk tai mano mama. Ji viena mane augino, dirbo kelis darbus, kad galėčiau mokytis muzikos mokykloje. Bet dabar jaučiuosi taip, lyg būčiau skolinga visam gyvenimui.

Vieną vakarą, kai vaikai jau miegojo, sėdėjome su Dainiumi virtuvėje.

– Gal laikas pasikalbėti rimtai su tavo mama? – pasiūlė jis. – Pasakyk jai, kad turi samdyti specialistus.

– Ji supyks… – tyliai ištariau.

– O tu nesupyksti? – paklausė jis. – Kiek dar temptum ant savęs?

Kitą dieną susitikau su mama kavinėje prie stoties. Ji atrodė pavargusi, bet akyse degė tas pats reiklumas.

– Mama, – pradėjau nedrąsiai, – gal galėtum samdyti meistrus? Mes su Dainiumi nebespėjame visko padaryti.

Ji suraukė antakius:

– Tai ką, dabar paliksi mane vieną? Aš tau tiek daviau gyvenime! Tu gi žinai, kaip sunku būti vienai moteriai Lietuvoje.

– Žinau… Bet juk pati sakei būti nepriklausomai. Kodėl dabar viską turiu daryti aš?

Ji nutilo. Pirmą kartą mačiau ją be žodžių. Atrodė mažesnė nei įprastai.

– Austėja… Aš pavargau būti stipri. Galvojau, kad kai užaugsi, būsi šalia… Ne dėl to, kad turi, o dėl to, kad nori.

Mano širdyje susimaišė pyktis ir gailestis. Norėjau apkabinti ją ir kartu norėjau pabėgti kuo toliau nuo šio pokalbio.

– Mama, aš tave myliu. Bet negaliu visko spręsti už tave. Man irgi reikia pagalbos kartais.

Ji tylėjo ilgai. Galiausiai linktelėjo:

– Gerai… Bandysiu pati susitvarkyti. Bet jei labai prireiks – paskambinsiu.

Grįždama namo jaučiau keistą lengvumą ir kartu kaltę. Ar tikrai padariau teisingai? Ar vaikai privalo visada gelbėti tėvus? O gal kartais reikia leisti jiems paaugti iš naujo?

Ar jūs kada nors jautėtės taip – lyg būtumėt skolingi savo tėvams visam gyvenimui? Kada ateina laikas pasakyti „ne“?