Mano žmona pasikeitė – ar tai vidurio amžiaus krizė, ar kažkas daugiau?
– Rasa, ar tu vėl eini pas Ievą? – paklausiau, vos tik pamačiau ją prieškambaryje, susiruošusią su krepšiu rankoje.
Ji net neatsisuko į mane, tik numetė: – Taip, reikia padėti su vaikais. Ir šiaip, Ievai sunku vienai viską suspėti.
Stovėjau virtuvėje, laikydamas kavos puodelį, ir jaučiau, kaip kažkas manyje verda. Mes su Rasa kartu jau daugiau nei trisdešimt metų. Mūsų santuoka buvo kaip sena lietuviška troba – gal ir ne visada graži iš išorės, bet tvirta ir jauki viduje. Tačiau pastaruoju metu viskas pasikeitė. Rasa tapo kitokia – lyg svetima. Ji nuolat lenda pas vaikus: pas Ievą, pas Tomą, siūlo jiems pagalbą, tvarko jų namus, prižiūri anūkus. O mūsų namuose – tyla. Net vakarienės dažnai valgau vienas.
Pradžioje galvojau: „Na, gal moteriai reikia veiklos, gal jai liūdna namuose.“ Bet kuo toliau, tuo labiau jaučiau, kad prarandu ją. Kartą bandžiau pasikalbėti:
– Rasa, gal galėtum šį vakarą pabūti namie? Gal nueikime į kiną ar tiesiog pasivaikščioti?
Ji tik nusišypsojo: – Tu juk žinai, kad Ieva prašė padėti su vaikais. O ir Tomui reikia pagalbos su remontu.
– Bet mes… – bandžiau sakyti, bet ji mane pertraukė:
– Tu juk vis tiek sėdi prie televizoriaus arba skaitai laikraščius. Tau gerai ir be manęs.
Tą vakarą ilgai sėdėjau virtuvėje. Žiūrėjau į tuščią kėdę priešais save ir galvojau: „Ar tikrai man gerai be jos?“
Pradėjau pastebėti ir kitų keistų dalykų. Rasa tapo kandresnė, dažnai priekaištavo dėl smulkmenų: „Kodėl vėl palikai ne vietoje puodelį?“, „Ar negali pats išsiskalbti kojinių?“ Kartais net pagalvodavau: „Gal ji nori mane išvaryti iš namų?“
Vieną vakarą grįžau anksčiau iš darbo ir radau ją kalbant telefonu su Ieva:
– Ne, mama, nereikia tiek daug padėti. Mes patys susitvarkysim, – girdėjau dukros balsą.
– Bet aš noriu! Jūs visada buvote mano prioritetas! – atkakliai sakė Rasa.
Kai padėjo ragelį, tyliai paklausiau:
– Ar tau neužtenka mūsų gyvenimo? Kodėl taip stengiesi visiems įtikti?
Ji ilgai tylėjo. Galiausiai atsisuko į mane ir pirmą kartą per daugelį metų pamačiau jos akyse ašaras:
– Ar tu supranti, kaip sunku matyti, kad vaikai užauga ir tavęs nebereikia? Kad tu pats gyveni savo gyvenimą? Aš jaučiuosi… nereikalinga. Namuose tu tylus, vaikai užsiėmę savais reikalais. O aš? Kas aš dabar?
Tada supratau – čia ne tik apie vaikus ar pagalbą. Čia apie ją pačią. Apie jos baimę likti nereikalinga.
Bet vietoj to, kad ją apkabinčiau ar pabandyčiau suprasti, aš supykau:
– Tai gal pradėk rūpintis savimi! Užsiimk kuo nors kitu! Kodėl turi lįsti į vaikų gyvenimus?
Ji tik nuleido galvą ir išėjo į kitą kambarį.
Po kelių dienų Tomas atėjo į svečius. Sėdėjome trise prie stalo. Tomas žiūrėjo į mus ir staiga tarė:
– Mama, tėti… Jūs abu keisti pastaruoju metu. Mama visur kišasi, tėti – tu viską palieki likimo valiai. Gal laikas jums abiem kažką keisti?
Rasa susigėdo, aš supykau:
– Tai ką tu siūlai? Kad mes išsiskirtume?
Tomas tik papurtė galvą:
– Ne. Bet gal pabandykit kalbėtis kaip žmonės? Juk abu esat vieniši po vienu stogu.
Tą vakarą ilgai negalėjau užmigti. Pradėjau galvoti apie mūsų gyvenimą: apie pirmas pažinties dienas Vilniaus universitete, apie vestuves mažoje bažnytėlėje prie Nemuno, apie pirmuosius vaikus ir bendrus rūpesčius. Kada mes tapome tokie svetimi?
Kitą rytą pabandžiau pradėti pokalbį:
– Rasa… Gal pabandom vėl gyventi dėl savęs? Gal nueikime kartu į teatrą ar tiesiog pasivaikščioti po miestą?
Ji tyliai nusišypsojo:
– Gal ir verta pabandyti… Bet ar dar galime būti laimingi kartu?
Ir štai dabar sėdžiu prie lango su kavos puodeliu rankoje ir stebiu Rasą kieme – ji laisto gėles ir šypsosi sau po nosimi. Gal viskas dar nėra prarasta? Gal mūsų gyvenimas dar gali būti pilnas prasmės?
O jūs kaip manote – ar galima vėl atrasti vienas kitą po tiek metų kartu? Ar vidurio amžiaus krizė – tik laikinas etapas, ar ji gali viską pakeisti negrįžtamai?