„Metai po vienu stogu su anyta: ar tikrai žolė žalesnė kaime?“
– Tu vėl palikai neplautą puodelį ant stalo, – anyta, ponia Ona, įžengia į virtuvę su tuo pačiu susiraukšlėjusiu veidu, kurį matau kiekvieną rytą. – Ar tau taip sunku iškart išplauti?
Stoviu prie lango, žiūriu į pilką lietuvišką dangų ir jaučiu, kaip manyje kaupiasi pyktis. Prieš metus būčiau tiesiog nusišypsojusi ir atsakiusi kažką mandagaus, bet dabar… dabar mano kantrybė baigiasi.
– Atsiprašau, Onute, – bandau išspausti šypseną. – Tiesiog skubėjau į darbą.
Ji tik papurto galvą ir garsiai atsidūsta. Tarsi kiekvienas mano veiksmas būtų dar viena jos gyvenimo tragedija.
Prieš metus su vyru Tomu nusprendėme parduoti savo mažą butą Vilniuje ir persikelti į jo vaikystės namus – didelį medinį namą su sodu ir daržu kažkur tarp Kėdainių ir Panevėžio. Tomas buvo įsitikinęs: „Bus daugiau erdvės, ramybės, mama padės su vaikais, o mes padėsime jai.“ Tuo metu laukiausi mūsų pirmagimio, todėl viskas atrodė logiška ir netgi viliojančiai paprasta.
Pirmi mėnesiai buvo lyg medaus mėnuo: obuolių pyragai, šviežios bulvės iš daržo, vakarais – bendros arbatos. Bet greitai idilė subliuško.
– Tu nemoki net bulvių normaliai nuskusti! – vieną vakarą anyta rėžė man tiesiai į akis. – Mano Tomas visada valgydavo tvarkingai paruoštą maistą.
Tomas tik gūžtelėjo pečiais ir nuėjo į garažą. Jis vis dažniau ten praleidžia vakarus, palikdamas mane viena su jo mama. O aš… aš jaučiuosi kaip svetima savo pačios namuose.
Vieną rytą, kai bandžiau užmigdyti mūsų dukrytę Emiliją, anyta įsiveržė į kambarį be jokio pasibeldimo:
– Tu vėl ją ne taip laikai! Ji verkia, nes tu nemoki būti mama!
Aš suspaudžiau dantis ir nieko neatsakiau. Bet viduje virė pyktis ir gėda. Ar tikrai esu tokia bloga mama? Mieste niekas manęs taip nekritikavo. Ten buvau savarankiška, turėjau draugių, eidavau į darbą, galėjau pati spręsti, ką ir kaip daryti.
Dabar kiekviena diena prasideda nuo Onos priekaištų: „Kodėl grindys nešvarios?“, „Kodėl vaikas be kepurės?“, „Kodėl Tomas vėl be pietų?“ Atrodo, kad viskas, ką darau, yra blogai.
Vieną vakarą, kai Tomas grįžo iš darbo, bandžiau su juo pasikalbėti:
– Tomai, man sunku čia gyventi. Jaučiuosi lyg tarnaitė tavo mamai.
Jis pavargo žiūrėti į mane:
– Tu visada tik skundiesi. Mama padeda mums – galėtum būti dėkinga.
– Bet ar tu nematai, kaip ji su manimi elgiasi?
Jis tik numojo ranka:
– Tu tiesiog per jautri.
Tą vakarą ilgai verkiau vonioje. Prisimenu savo mažą butuką Vilniuje: triukšmingus kaimynus, bet laisvę būti savimi. Ten niekas nesikišo į mano gyvenimą.
Vieną dieną nusprendžiau nueiti pas kaimynę Birutę – ji gyvena už kelių namų ir visada atrodo rami bei laiminga.
– Žinai, – sako Birutė, kai išklausė mano išpažintį, – aš irgi gyvenau su vyro tėvais. Kol nepradėjau sirgti nuo streso. Tada supratau: niekas nevertas tavo sveikatos ir ramybės.
Grįžau namo su nauja mintimi: galbūt reikia ieškoti išeities. Bet kaip pasakyti Tomui? Jis taip prisirišęs prie mamos ir šių namų.
Vieną vakarą susirinkome visi trise vakarieniauti. Ona vėl pradėjo:
– Emilija per plona! Tu nemoki jos maitinti.
Šįkart neištvėriau:
– Gal užteks? Aš stengiuosi kaip galiu! Man skaudu girdėti nuolatinius priekaištus.
Ona nutilo. Tomas pažvelgė į mane nustebęs:
– Galėtum būti mandagesnė mamai.
– O gal tu galėtum pagaliau mane apginti? – išsprūdo man.
Tyla. Tik laikrodis tiksėjo ant sienos.
Po šio vakaro Tomas pradėjo vengti pokalbių apie mūsų ateitį. Jis vis dažniau išeina pas draugus ar užsidaro garaže. O aš… aš jaučiuosi vis labiau vieniša.
Vieną rytą susikroviau daiktus ir nuvažiavau su Emilija pas savo mamą į miestą. Ten pirmą kartą per metus atsikvėpiau laisvai. Mama apkabino mane ir pasakė:
– Tu turi teisę būti laiminga. Niekas neturi teisės tavęs žeminti.
Po savaitės Tomas atvažiavo mūsų pasiimti. Jis atrodė pavargęs ir sutrikęs.
– Gal galim pabandyti gyventi atskirai? – paklausiau tyliai.
Jis ilgai tylėjo:
– Nežinau… Mama viena čia neišgyvens.
– O mes? Ar mes išgyvensim kartu su ja?
Dabar sėdžiu ant sofos mamos bute ir galvoju: ar verta aukoti save dėl kitų? Ar tikrai šeima yra ten, kur nuolat jautiesi blogesnis? O gal laimė slypi gebėjime pasakyti „ne“ net tada, kai visi tikisi priešingai?
Ar jūs būtumėt likę tokioje situacijoje? O gal jau seniai būtumėt ieškoję išeities?