„Mokėjome paskolą dešimt metų, kad anyta išsikraustytų, o ji persigalvojo“ – ar galima išgyventi po tokios išdavystės?
– Tu rimtai, mama? – mano balsas drebėjo, o rankos spaudė puodelį taip stipriai, kad bijojau jį sudaužyti. – Mes dešimt metų mokėjome paskolą, kad tu galėtum turėti savo kampą. Tu pati sakei, kad nori gyventi atskirai!
Anyta, Aldona, sėdėjo ant mūsų sofos, apsikabinusi savo megztinį. Jos akys buvo sausos, bet žvilgsnis – kietas kaip akmuo.
– Rūta, aš persigalvojau. Man čia geriau. Juk jūs vis tiek dažnai nebūnate namie, o aš galiu prižiūrėti anūkę. Kam man kraustytis į tą mažą butuką? Ten net langai į šiaurę žiūri.
Mano vyras Tomas stovėjo prie lango ir tylėjo. Jis visada tylėdavo, kai reikėdavo spręsti rimtas problemas. O dabar jo tyla buvo kaip peilis – aš likau viena prieš dvi fronto linijas.
Atsisėdau šalia Aldonos ir pajutau, kaip širdis daužosi krūtinėje. Prieš akis iškilo visi tie vakarai, kai skaičiavome paskolos likutį, kai atsisakėme atostogų prie jūros, kai vietoj naujų baldų rinkomės pigesnius variantus – tik tam, kad Aldona galėtų turėti savo erdvę ir mes – savo gyvenimą.
– Mama, mes susitarėm. Tu pati sakei! – bandžiau kalbėti ramiai, bet balsas lūžo. – Mes norim gyventi kaip šeima. Tik trise. Tu žinai, kaip mums sunku buvo viską suderinti.
Aldona atsiduso ir pakėlė akis į Tomą.
– Tomai, tu juk nenori, kad tavo mama gyventų viena? Aš tau viską atidaviau – vaikystę, jaunystę… O dabar jūs mane išmetat kaip nereikalingą daiktą?
Tomas pagaliau atsisuko į mus. Jo veidas buvo pilnas kaltės ir nuovargio.
– Mama… Mes juk kalbėjom… – sumurmėjo jis.
– Kalbėjom, bet aš persigalvojau! – pertraukė Aldona. – Aš čia jaučiuosi saugi. O ten… ten man baisu.
Tą vakarą užmigti nepavyko. Girdėjau, kaip virtuvėje Aldona tyliai verda arbatą ir šnabžda kažką po nosimi. Tomas gulėjo nusisukęs į sieną. Mano galvoje sukosi mintys: ar tikrai verta buvo tiek metų aukotis? Ar mūsų šeima dar turi ateitį?
Kitą rytą bandžiau kalbėtis su Tomu.
– Mes taip sutarėm. Ji pati norėjo to buto! Kodėl dabar viskas griūva?
Tomas atsiduso.
– Ji bijo būti viena. Gal palaukime dar metus? Gal apsipras…
– Dar metus? – beveik sušukau. – O jei dar dešimt? Kada mes pradėsim gyventi savo gyvenimą?
Tomas nuleido akis ir nieko neatsakė.
Praėjo savaitės. Namie tvyrojo įtampa. Aldona vis dažniau „netyčia“ užsukdavo į mūsų kambarį be pasibeldimo, vis primindavo Tomui apie jo vaikystę ir aukas, kurias dėl jo padarė. Mūsų dukra Ieva pradėjo klausinėti, kodėl mama vis verkia vonioje.
Vieną vakarą grįžusi po darbo radau Aldoną sėdinčią prie stalo su kaimyne Danute.
– Žinai, Danute, jaunimas dabar visai bejausmis. Tik pinigai ir pinigai jiems rūpi… O aš jiems tik trukdau.
Danutė žvilgtelėjo į mane ir gūžtelėjo pečiais.
– Rūta, tu nesupyk… Bet gal tikrai mamai čia geriau?
Tą akimirką pajutau, kad prarandu namus. Mano erdvė tapo svetima. Net virtuvėje jaučiausi kaip viešnia.
Bandžiau kalbėtis su psichologe – ji patarė nustatyti ribas ir kalbėtis atvirai. Bet kaip kalbėtis su žmogumi, kuris manipuliuoja kaltės jausmu?
Vieną vakarą sėdėjome trise prie stalo. Tomas tylėjo, Aldona žiūrėjo pro langą.
– Mama, – pradėjau tyliai. – Mes norim gyventi atskirai. Prašau suprask mus.
Aldona atsistojo ir pažiūrėjo man tiesiai į akis.
– Jei aš išeisiu, daugiau manęs nematysit. Ir anūkės neprižiūrėsiu.
Tomas suspaudė kumščius.
– Mama… prašau…
Aldona išėjo į savo kambarį trenkusi durimis.
Tą naktį ilgai verkiau. Jaučiausi išduota ne tik jos, bet ir Tomo. Juk jis turėjo būti mano pusėje!
Po kelių dienų Tomas pasakė:
– Gal pabandom dar kartą su ja pasikalbėti? Gal reikia laiko…
Bet aš jau nebeturėjau jėgų kovoti.
Dabar praėjo pusmetis nuo tos dienos. Mūsų santykiai su Tomu pašlijo – vis dažniau pykstamės dėl smulkmenų. Ieva tapo uždaresnė. O Aldona vis dar čia – lyg niekur nieko.
Kartais žiūriu į ją ir klausiu savęs: ar tikrai šeima turi būti svarbiausia bet kokia kaina? Ar verta aukotis dėl pažadų, kurių niekas nebenori laikytis?
Gal jūs žinote atsakymą? Kaip elgtumėtės mano vietoje?