„Skambino kažkokia Rūta. Mano vyras jai kelis kartus prisipažino meilėje. Pažadėjo, kad atvažiuos po kelių dienų“: Ar verta viską mesti ir skirtis?
– „Aš tave myliu, Rūta. Pažadu, atvažiuosiu po kelių dienų. Tik palauk manęs.“
Šie žodžiai, išgirsti per netyčia paliktą atvirą Pauliaus telefoną, įsirėžė man į smegenis kaip peilis. Stovėjau virtuvėje, rankose laikiau kavos puodelį, o širdis daužėsi taip stipriai, kad atrodė – tuoj iššoks iš krūtinės. Mano vyras, Paulius, su kuriuo kartu praleidome trylika metų, kalbėjo su kita moterimi taip švelniai, kaip niekada nekalbėjo su manimi pastaraisiais metais.
– „Rūta? Kas ta Rūta?“ – tyliai paklausiau savęs, bet viduje jau žinojau atsakymą. Tai nebuvo pirmas kartas, kai mūsų santykiuose atsirado šešėlių. Tik šįkart šešėlis buvo toks tirštas, kad vos galėjau kvėpuoti.
Paulius grįžo namo vėlai. Jo akys buvo pavargusios, bet ne nuo darbo – nuo melo. Jis bandė šypsotis, bet aš jaučiau, kad tarp mūsų stovi nematoma siena.
– „Kaip praėjo diena?“ – paklausiau, stengdamasi išlaikyti balsą ramų.
– „Normaliai… Darbe daug reikalų. Tu žinai.“
Žinojau. Žinojau daugiau nei jis galėjo įsivaizduoti.
Prisimenu save septyniolikos – naivią, pilną svajonių merginą iš Kauno. Tada sutikau Paulių – dvidešimtmetį studentą su žibančiomis akimis ir pažadu nuversti kalnus dėl mūsų meilės. Jis buvo mano princas ant balto žirgo. Mes kartu vaikščiojome po Laisvės alėją, valgėme ledus Santakos parke ir svajojome apie bendrą ateitį.
Pirmi metai buvo pasaka. Viskas keitėsi po vestuvių. Atsirado rutina: darbas, vaikai, paskolos už butą Šilainiuose. Paulius vis dažniau pasilikdavo darbe ilgiau, o aš viena tvarkydavausi su vaikais ir buities rūpesčiais. Kartais atrodydavo, kad esu tik šeimininkė ir vaikų auklė, o ne mylima žmona.
Bet vis tiek tikėjau mūsų meile. Net tada, kai Paulius pradėjo vis dažniau slėpti telefoną ir užrakinti kompiuterį slaptažodžiu. Net tada, kai per Kalėdas jis pamiršo nupirkti man dovaną ir pasiteisino darbu.
Dabar stovėjau virtuvėje ir klausiau savęs: ar verta kovoti dėl žmogaus, kuris jau seniai nebemato manęs kaip moters?
Kitą rytą Paulius vėl išėjo anksčiau nei įprastai. Vaikai dar miegojo. Sėdėjau prie lango su puodeliu kavos ir bandžiau suprasti – kur dingo mūsų meilė? Kada paskutinį kartą jis mane apkabino be priežasties? Kada paskutinį kartą pasakė „myliu“?
Tą dieną nusprendžiau veikti. Ištraukiau iš spintos seną nuotraukų albumą – mūsų vestuvių nuotraukos, pirmosios kelionės prie jūros su vaikais, šypsenos, kurių dabar nebematau nei jo veide, nei savo atspindyje veidrodyje.
Vakare laukiau Pauliaus grįžtant. Vaikai jau miegojo. Kai jis pravėrė duris, sustabdžiau jį koridoriuje.
– „Pauliu, turim pasikalbėti.“
Jis sustingo vietoje.
– „Kas nutiko?“
– „Kas ta Rūta?“
Jo veidas pabalo.
– „Nesuprantu…“
– „Nesumeluok man dar kartą. Girdėjau jūsų pokalbį.“
Jis nuleido akis ir tylėjo. Tylėjo taip ilgai, kad atrodė – laikas sustojo.
– „Atsiprašau… Aš… nežinau, kaip taip nutiko.“
– „Tu nežinai? Trylika metų kartu! Dvi dukros! Ir tu nežinai?“
Ašaros riedėjo man skruostais. Jis bandė mane apkabinti, bet aš atstūmiau.
– „Kiek laiko tai tęsiasi?“
– „Kelios savaitės… Gal mėnuo…“
– „Ir ką dabar darysi?“
Jis tylėjo.
Tą naktį nemiegojau. Klausiau savęs: ar verta aukoti save dėl vaikų? Ar verta kentėti dėl žmogaus, kuris pasirinko kitą? Ryte Paulius išėjo į darbą be žodžio. Vaikai klausinėjo, kodėl tėtis liūdnas. Melavau joms – sakiau, kad pavargo darbe.
Praėjo kelios dienos. Paulius beveik nebendravo su manimi. Aš gyvenau lyg autopilotu: darbas nuotoliniu būdu iš namų, vaikų pamokos per Teams’us, vakarienės prie stalo be juoko ir pokalbių.
Vieną vakarą paskambino mano mama.
– „Giedrele, kas tau yra? Balsas liūdnas.“
Negalėjau jai pasakyti tiesos. Ji visada sakydavo: „Šeima svarbiausia. Viską galima atleisti.“ Bet ar tikrai viską?
Po savaitės Paulius pats pasiūlė išeiti pas draugą nakčiai – „kad apmąstytų viską“. Tą vakarą sėdėjau viena virtuvėje ir raudojau taip garsiai, kad bijojau pažadinti vaikus.
Kitą rytą radau ant stalo raštelį: „Atsiprašau už viską. Man reikia laiko.“
Praėjo mėnuo. Paulius grįžo tik pasiimti daiktų. Vaikai klausinėjo apie tėtį kasdien. Aš nežinojau ką atsakyti.
Vieną vakarą vyriausioji dukra paklausė:
– „Mama, ar tėtis mus dar myli?“
Ašaros vėl užliejo akis.
– „Myli, mažute… Bet kartais suaugę žmonės pasimeta.“
Dabar praėjo jau pusmetis nuo tos dienos. Gyvenu viena su dukromis mažame bute Šilainiuose. Kartais atrodo, kad nebeturiu jėgų – darbas mokykloje sekina, vaikai reikalauja dėmesio, o širdyje vis dar skauda.
Bet po truputį mokausi gyventi iš naujo. Pradėjau bendrauti su draugėmis, daugiau laiko skiriu sau ir vaikams. Kartais pagalvoju: galbūt skyrybos nėra pasaulio pabaiga? Gal tai nauja pradžia?
Ar verta kovoti dėl žmogaus, kuris pasirinko kitą? O gal svarbiau išmokti mylėti save ir savo vaikus iš naujo? Ką jūs darytumėt mano vietoje?