„Tavo tėvai niekada mums nepadeda“: kai meilė šeimoje susiduria su pinigų galia
– Tai ką, vėl tavo mama atnešė tų savo uogienių? – Mindaugas žiūrėjo į mane su pašaipa, kai išpakavau stiklainį braškių džemo.
– Taip, – tyliai atsakiau. – Ji žino, kad vaikai mėgsta.
– Bet ar ji kada nors atnešė ką nors vertingo? – jo balsas tapo aštresnis. – Mano tėvai mums padeda finansiškai, o tavo… Tik uogienės ir pyragai.
Tą akimirką man pasidarė taip skaudu, kad norėjau išbėgti iš virtuvės. Mano tėvai neturi daug pinigų. Tėtis visą gyvenimą dirbo vairuotoju, mama – valytoja mokykloje. Jie niekada nesiskundė, bet ir niekada neturėjo galimybės mums duoti daugiau nei galėjo. Tačiau jie visada buvo šalia: kai sirgo mūsų sūnus Lukas, mama savaitę gyveno pas mus, kad galėčiau eiti į darbą. Kai Mindaugas pamiršo pasiimti dukrą iš darželio, tėtis atskubėjo iš kito miesto galo. Ar tai nieko nereiškia?
Mindaugas to nesuprato. Jo tėvai – gydytojas ir buhalterė – visada galėjo padėti pinigais: naujas televizorius, kelionės į Druskininkus, net mūsų vestuvių dalį apmokėjo jie. Aš už tai dėkinga, bet ar tai reiškia, kad mano tėvai mažiau rūpi mūsų šeimai?
Tą vakarą negalėjau užmigti. Galvoje sukosi Mindaugo žodžiai: „Mano tėvai mums padeda finansiškai.“ O mano? Ar jų meilė mažiau svarbi? Kitą rytą, kai vaikai dar miegojo, paskambinau mamai.
– Mama, ar tau niekada nebuvo skaudu, kad negali mums padėti pinigais?
Ji nutilo. Girdėjau, kaip ji giliai atsiduso.
– Vaiva, mes viską darome iš širdies. Žinai, kiek kartų norėjau jums nupirkti naują skalbimo mašiną ar padėti su paskola… Bet mes tiesiog neturime tiek pinigų. Bet aš žinau, kad meilės ir rūpesčio jums niekada netrūko.
Aš pravirkau. Tą akimirką supratau: mano tėvai duoda tiek daug, kiek gali. Jie atiduoda save – laiką, jėgas, šilumą.
Tačiau Mindaugui to neužteko. Po kelių dienų jis vėl užsiminė apie pinigus:
– Gal tavo tėvai galėtų bent kartą padėti su paskola? Juk mano tėtis jau trečią kartą mums perveda pinigus remontui.
– Jie negali, Mindaugai! – pratrūkau. – Bet jie mums padeda kitaip! Kodėl tu to nematai?
Jis tik numojo ranka:
– Lietuvoje visi padeda vaikams pinigais. Tik tavo šeima kažkokia kitokia.
Tą vakarą pirmą kartą pagalvojau: ar mes išvis esame viena šeima? Ar mūsų vertybės tokios skirtingos?
Praėjo kelios savaitės. Konfliktai nesiliovė. Vaikai pradėjo klausinėti:
– Mama, kodėl tėtis pyksta ant močiutės?
Net per Kalėdas atmosfera buvo įtempta. Mindaugas sėdėjo prie stalo susiraukęs, kai mano mama padavė savo keptus kūčiukus.
– Gal šiemet galėtumėt atnešti ką nors rimtesnio? – leptelėjo jis.
Mama nutilo. Tėtis tyliai išejo į balkoną parūkyti.
Po švenčių mama man parašė žinutę: „Vaiva, jei reikia, mes visada padėsime – gal ne pinigais, bet širdimi.“
Aš ilgai žiūrėjau į tą žinutę. Tuo metu Mindaugas jau planavo naują virtuvės remontą ir vėl kalbėjo su savo tėvais apie paskolą.
Vieną vakarą grįžusi namo radau vaikus žaidžiančius su močiutės megztomis lėlėmis. Jie juokėsi ir džiaugėsi smulkmenomis. Supratau: jiems svarbiausia dėmesys ir meilė, o ne pinigai ar nauji baldai.
Tą patį vakarą pasakiau Mindaugui:
– Aš nebenoriu gyventi nuolatiniame lyginime. Mano tėvai duoda tiek, kiek gali. Jei tau to neužtenka – gal verta pagalvoti, kas mums svarbiau: pinigai ar šeima?
Jis ilgai tylėjo. Pirmą kartą pamačiau jį sutrikusį.
– Gal aš per daug reikalavau… – pagaliau pratarė jis. – Bet man sunku matyti, kaip mano tėvai viską daro dėl mūsų, o tavo… Atrodo, kad jie tiesiog neturi ambicijų.
– Jie turi širdį, Mindaugai! – atsakiau. – Ir jei tu to nematai, gal mes tikrai labai skirtingi.
Nuo tos dienos mūsų santykiai tapo šaltesni. Pradėjome gyventi kaip kambariokai. Vaikai vis dažniau norėjo važiuoti pas mano tėvus – ten jautėsi saugūs ir mylimi.
Dabar dažnai klausiu savęs: ar tikrai Lietuvoje viskas matuojama pinigais? Kodėl meilė ir rūpestis dažnai lieka nepastebėti? Ar jūs kada nors jautėtės taip pat – lyg jūsų pastangos būtų mažiau vertingos nei pinigai?