„Visą gyvenimą aukojau save vaikams, o senatvėje likau viena: ar tikrai taip turi būti?“

– Mama, aš neturiu laiko. Gal gali pati susitvarkyti? – girdžiu Monikos balsą telefone. Jos žodžiai aidi tuščiuose namuose, lyg būtų iškalti ant šaltų sienų. Nuleidžiu ranką su telefonu ir jaučiu, kaip kažkas manyje lūžta. Prieš savaitę gydytojas pasakė, kad man reikia operacijos – kelio sąnarys nebeatlaiko. O aš neturiu kam pasiguosti.

Visą gyvenimą stengiausi dėl vaikų. Su vyru Jonu dirbome nuo ryto iki vakaro, kad tik Monika ir Tomas turėtų viską, ko reikia. Jonas buvo mano ramstis – kai pavargdavau, jis apkabindavo ir sakydavo: „Rasa, mes viską darome dėl jų. Jie mums atsidėkos.“ Tikėjau tuo. Tikėjau iki pat paskutinės jo dienos.

Kai Jonas mirė prieš penkerius metus, namai tapo tušti. Vaikai jau buvo suaugę, Monika išvažiavo į Vilnių, Tomas – į Kauną. Iš pradžių skambindavo dažnai, atvažiuodavo savaitgaliais. Bet laikui bėgant pokalbiai trumpėjo, vizitai retėjo. Visada teisinosi darbu, vaikais, reikalais. O aš vis laukiau – gal per Kalėdas, gal per Velykas…

Vieną vakarą sėdėjau virtuvėje prie lango ir žiūrėjau į lietų. Staiga prisiminiau, kaip prieš dvidešimt metų Monika grįžo iš mokyklos su suplėšyta striuke. Verkė – vaikai tyčiojosi, kad neturime pinigų naujiems drabužiams. Tą pačią dieną pardaviau savo vestuvinį žiedą ir nupirkau jai naują striukę. Jonas pyko: „Rasa, negalima taip!“, bet aš žinojau – vaikams turi būti geriau nei mums.

Dabar sėdžiu viena tame pačiame virtuvės kampe ir klausausi tylaus laikrodžio tiksėjimo. Pensijos vos užtenka vaistams ir maistui. Kartais nueinu į parduotuvę ir stoviu prie lentynos su duona – skaičiuoju centus. Gėda prašyti pagalbos iš kaimynų ar pažįstamų. O vaikai… Jie visada užsiėmę.

Prieš mėnesį pabandžiau pasikalbėti su Tomu:
– Sūnau, man sunku viena… Gal galėtum padėti?
– Mama, aš pats vos spėju suktis. Dabar sunkūs laikai, žinai…

Jo balsas buvo šaltas, lyg kalbėtų su svetimu žmogumi. Po pokalbio ilgai verkiau. Ar tikrai tiek mažai reiškiu savo vaikams?

Vieną rytą atėjo kaimynė Aldona:
– Rasa, kodėl nieko nesakai? Mačiau, kaip sunkiai vaikštai…
– Nenoriu varginti kitų savo bėdomis.
– Bet tu ne viena! Mes visi čia – kaimynai, draugai…

Aldona atnešė sriubos puodą ir ilgai kalbėjomės apie gyvenimą. Ji pasakojo apie savo sūnų – irgi retai skambina, bet bent jau kartais atvažiuoja padėti. Supratau – ne aš viena taip jaučiuosi.

Vieną vakarą surizikavau parašyti Monikai žinutę:
„Monika, man labai reikia tavo pagalbos. Gal galėtum atvažiuoti bent savaitgaliui?“
Atsakymo laukiau dvi dienas. Galiausiai gavau trumpą žinutę:
„Mama, dabar negaliu. Gal kitą mėnesį.“

Tą naktį nemiegojau. Sukosi mintys: ar tikrai viską dariau teisingai? Ar neperdėjau aukodama save dėl vaikų? Kodėl dabar jie manęs nenori matyti?

Prisimenu Joną – jis visada sakydavo: „Vaikai užauga ir išeina. Bet meilė lieka.“ Bet ar meilės užtenka? Kai skauda ne tik kūną, bet ir širdį?

Vieną rytą atsikėliau ir nusprendžiau nueiti į seniūniją – gal yra kokia pagalba senjorams? Laukdama eilėje girdėjau kitų moterų pokalbius:
– Mano dukra emigravo į Airiją – jau treji metai nemačiau.
– O mano sūnus gyvena Vilniuje – sako, kad neturi laiko.

Supratau – Lietuvoje daug tokių kaip aš. Vieniši tėvai, kuriems vaikai tapo svetimi.

Grįžusi namo radau laišką pašto dėžutėje – sąskaita už šildymą. Akys prisipildė ašarų: „Kaip išgyvensiu iki kito mėnesio?“ Tą vakarą pirmą kartą gyvenime nuėjau į bažnyčią ne dėl maldos, o ieškodama ramybės. Klebonas paklausė:
– Kaip laikotės?
– Sunku… Vaikai pamiršo mane.
– Kartais reikia išmokti prašyti pagalbos ne tik iš Dievo, bet ir iš žmonių.

Po kelių dienų Aldona pakvietė mane į bendruomenės susitikimą – ten buvo daug tokių kaip aš: vieniši senjorai, kurie dalijosi savo istorijomis. Viena moteris pasakė:
– Mes viską atidavėme vaikams, o dabar turime mokytis gyventi dėl savęs.

Grįžusi namo ilgai žiūrėjau į šeimos nuotraukas ant sienos. Monikos šypsena vaikystėje buvo tokia šilta… Tomas visada glaudėsi prie manęs po pamokų… Kur dingo ta artuma?

Vieną vakarą paskambino Monika:
– Mama… Gal galiu atvažiuoti kitą savaitgalį? Noriu pasikalbėti.
Širdis suspurdėjo iš džiaugsmo ir baimės kartu.
– Žinoma, laukiu tavęs.

Kai ji atvažiavo, ilgai sėdėjome virtuvėje tylėdamos. Galiausiai ji prabilo:
– Mama, aš pavargau… Darbas, vaikai… Atrodo, kad visi kažko nori iš manęs.
– Suprantu tave… Bet žinok – man irgi sunku viena.
Ji pravirko ir apkabino mane stipriai stipriai.

Galbūt mūsų santykiai dar gali pasikeisti? Gal dar ne vėlu išmokti prašyti pagalbos ir priimti ją? O gal Lietuvoje senatvė visada bus vieniša?

Ar jūs kada nors jautėtės taip pat? Ar tikrai vaikai turi atsakyti už mūsų vienatvę senatvėje?