„Visą gyvenimą dirbau dėl dukros, o dabar ji mane kaltina dėl visų savo nesėkmių“ – mano istorija, kurią sunku papasakoti net artimiausiems

– Tu niekada manęs nesupratai! – šaukė Gabija, trenkdama durimis į mano mažą virtuvę. Jos balsas aidėjo tarp senų spintelių ir tuščių kavos puodelių. Stovėjau prie lango, rankose laikydama tą pačią lėkštę, kurią ploviau jau penktą kartą per vakarą. Rankos drebėjo, o širdyje kilo toks skausmas, kad atrodė, jog tuoj prapliupsiu verkti.

Niekada negalvojau, kad būdama penkiasdešimt dvejų metų tapsiu apkalbų objektu savo pačios šeimoje. Mano vyras Tomas paliko mane, kai Gabijai buvo vos dveji. Tą rytą jis išėjo į darbą ir daugiau nebegrįžo. Po savaitės atsiuntė žinutę: „Atsiprašau. Radau kitą. Tau bus geriau be manęs.“ Tą vakarą sėdėjau ant grindų virtuvėje, laikydama Gabiją ant rankų, ir tyliai verkiau, kad ji neišgirstų.

Nuo tada mano gyvenimas tapo nuolatiniu bėgimu – nuo vieno darbo prie kito, nuo vienos sąskaitos prie kitos. Dirbau valytoja mokykloje, po pamokų tvarkydavau kaimynų butus, savaitgaliais kepdavau pyragus turgui. Viskas tik dėl to, kad Gabijai nieko netrūktų. Ji augo graži, protinga mergaitė – visada pirmūnė, visada su šypsena. Bet aš visada jaučiau tą tuštumą – tarsi kažko trūktų mūsų gyvenime.

Kai Gabija pradėjo paauglystę, mūsų santykiai ėmė trūkinėti. Ji vis dažniau užsidarydavo savo kambaryje, su manimi kalbėdavo tik tada, kai reikėdavo pinigų ar leidimo išeiti su draugais. Kartais naktimis girdėdavau ją tyliai verkiant – bet kai bandydavau prieiti, ji tik dar labiau užsidarydavo savyje.

Vieną vakarą grįžau namo pavargusi po dviejų darbų pamainos ir radau ją sėdinčią prie stalo su Tomu. Jis buvo grįžęs po daugelio metų – pasipuošęs, pasitempęs, su nauja žmona ir dviem mažais vaikais. Gabija žiūrėjo į jį spindinčiomis akimis. Tą akimirką supratau – aš niekada nebūsiu jai tokia svarbi kaip jis.

Po to jų ryšys stiprėjo. Tomas ėmė ją lepinti dovanomis, vežtis į keliones, pirkti brangius telefonus. Aš galėjau pasiūlyti tik savo laiką ir pavargusias rankas. Gabija vis dažniau priekaištaudavo: „Kodėl tu negali būti tokia kaip tėtis? Kodėl mes niekur nekeliaujam?“

Vieną dieną ji grįžo iš mokyklos su ašaromis akyse: „Mama, kodėl tu man nieko nepalikai? Kodėl aš neturiu to, ką turi visi kiti?“ Bandžiau jai paaiškinti: „Gabija, aš viską dariau dėl tavęs. Viską atidaviau.“ Bet ji tik nusisuko ir išėjo.

Metai bėgo. Gabija baigė mokyklą, įstojo į universitetą Vilniuje. Aš likau viena savo mažame bute Kaune. Kartais ji paskambindavo – dažniausiai tada, kai reikėjo pinigų ar pagalbos su dokumentais. Visada stengiausi padėti.

Prieš metus Gabija grįžo namo su nauju vaikinu – Mantu. Jis buvo tylus, rimtas vaikinas iš geros šeimos. Jie planavo vestuves. Tada prasidėjo tikras pragaras.

Vieną vakarą Gabija atėjo pas mane su ašaromis akyse: „Mama, Manto tėvai sako, kad aš neturiu jokio kraičio! Kodėl tu nieko nesutaupei? Kodėl aš turiu pradėti gyvenimą nuo nulio?“

Sėdėjome virtuvėje iki paryčių. Bandžiau jai paaiškinti: „Gabija, aš viską atidaviau tau – drabužius, mokslus, maistą… Aš net sau nieko nepirkdavau.“

Ji tik supyko dar labiau: „Tai kodėl visi galvoja, kad tu mane apvogei? Kodėl visi sako, kad tu išvaistai mano ateitį?“

Nuo tada mūsų santykiai tapo šalti kaip ledas. Ji retai skambina, o kai susitinkame – tik priekaištai ir tylus pyktis.

Prieš savaitę paskambino mano draugė Rasa: „Magda, girdėjau iš kaimynės Onos – Gabija pasakoja visiems, kad tu ją apvogei! Kad viską išleidai sau!“

Tą vakarą ilgai sėdėjau prie lango ir žiūrėjau į lietų. Galvoje sukosi vienas klausimas: ar tikrai buvau tokia bloga mama? Ar galima atiduoti viską ir likti kaltinama dėl svetimų nuodėmių?

Šiandien vėl sėdžiu virtuvėje viena. Gabijos žodžiai vis dar skaudina labiau nei Tomo išdavystė prieš penkiolika metų.

Ar tikrai motinos meilė gali būti tokia nematoma? Ar yra kas nors, kas suprastų mano tylų skausmą?